Titano apdailos medžiagos atkaitinimo ypatybės
Titano apdailos medžiagos atkaitinimo ypatybės:
Palyginti su kitų metalinių medžiagų terminiu apdorojimu, metalo plakiruotų plokščių terminis apdorojimas turi daug panašumų. Pavyzdžiui, jie kaitinami iki iš anksto nustatytos temperatūros tam tikru greičiu, tam tikrą laiką palaikomi tokioje temperatūroje, o po to tam tikru greičiu atšaldomi. Visas procesas vyksta ore ar kitoje terpėje.
Palyginti su kitų medžiagų terminiu apdorojimu, vienos apdailos medžiagos terminis apdorojimas taip pat turi savo unikalių savybių. Tai reiškia, kad reikia atsižvelgti į lydymosi temperatūrą ir rekristalizacijos temperatūrą, stiprumą, plastiškumą, atsparumą dilimui ir atsparumą korozijai, savitąjį šilumos ir šiluminio plėtimosi koeficientą bei kitas kompozitą sudarančių elementų fizines ir kraują aktyvinančias savybes, ypač kai jie yra veikiami aukštų temperatūrų Siekiant teisingai suprojektuoti terminio apdorojimo proceso parametrus ir numatyti terminio apdorojimo įtaką jų sukibimo zonos struktūrai, sukibimo stiprumui ir atitinkamoms matricų struktūroms bei savybėms.
Titano plieno kompozicinės plokštės jungiamasis sluoksnis turi labai sudėtingą metalo struktūrą. Esant specialiam gamybos procesui ir terminio apdorojimo sąlygoms, jungiamasis sluoksnis gamins trapias fazes, tokias kaip TiC, FeTi, kurios tiesiogiai paveiks kompozicinės plokštės sukibimo stiprumą ir plastiškumą. Kompozicinio plokščių atkaitinimo tikslas yra pašalinti vidinį įtempį, sukelti regeneraciją ir perkristalizaciją apdorotoje struktūroje, taip pat stabilizuoti ir homogenizuoti struktūrą, pašalinti kenksmingas fazes ir pagerinti mechanines savybes.
Sprogstamųjų apvalkalų medžiagų atkaitinimo procesas suformuluotas pagal skirtingus tikslus. Principas yra tas, kad komponentai, kurių metalo lydymosi temperatūra yra žemiausia, yra vertinami ribotai, o tada pagrindiniai metalą sudarantys elementai laikomi kietais tirpalais arba tarpmetaliniais junginiais fazių diagramoje, arba abu. Taip pat svarbu atsižvelgti į tai, ar komponentai faziškai virsta aukštoje temperatūroje, ypač atkaitinimo aukštoje temperatūroje.
Šios rūšies medžiagos atkaitinimo procesas nustatomas eksperimentais. Šildymo temperatūros diapazono pasirinkimas gali būti grindžiamas šiais principais: apatinė riba yra 1/3–2/5 kompozicinio metalo apatinės lydymosi temperatūros, o viršutinė riba yra 2/3–4/5 ta pati lydymosi temperatūra. Tiems metalų deriniams, kurie nesukuria intermetalinių junginių ant sąsajos, krosnies nerūdijančio plieno ir kt., jų atkaitinimo kaitinimo temperatūros diapazonas yra labai platus, ypač viršutinė ribinė temperatūra gali būti labai aukšta. Apskritai, apatinė aukščiau nurodyto šildymo temperatūros diapazono riba gali būti įtempių mažinimo temperatūra.
Tiems deriniams, kurie aukštoje temperatūroje gali sudaryti intermetalinius junginius ant sąsajos, o vienas iš komponentų turi fazės transformaciją, pavyzdžiui, titano dengimo plieno plokštė, daugybė bandymų įrodė, kad jos atkaitinimo temperatūra neturėtų būti per aukšta, kitaip kombinacijos nuostoliai bus per dideli ir mažesni už techninį standartą. Šiuo metu prieštaraujama užtikrinti pakankamai aukštą sukibimo stiprumą.
Išvada
1. Atkaitinimo temperatūra nuo 500 iki 600 laipsnių yra ideali, kuri gali įgyti geras mechanines savybes ir neturėtų būti per aukšta.
2. Kai temperatūra viršija 900 laipsnių, kompozitinis sluoksnis bus faziškai transformuotas, o tai turės įtakos mechaninėms savybėms.







